Namibija iš arti: ko išmoko kopos, dykumų drambliai ir laukinis leopardo žvilgsnis

Grįžus iš Namibijos sunkiausia papasakoti apie tylą. Apie dulkes, kurias vakare nuo lagamino nupurtai lyg nerimą. Apie dangų, kuriame žvaigždės kabo taip žemai, kad, regis, tuoj pašnibždės platybių paslaptis į ausį. Apie vandenyno pakrantę, kur rūkas įsismelkia į odą ir plaukus. Apie rytus, kai kavos puodelis kvepia vėsios uolos gaiva. Apie vakarus, kai horizontas nusidažo tvarkinga oranžine spalva. Apie neaprėpiamus žvyrkelius, kurie išmoko kantrybės. Apie dramblį, kuris netikėtai išnyra iš virpančios kaitros. Ir tą akimirką supranti, koks mažas esi – tik svečias, kuriam čia užtenka tiesiog būti, stebėti, gėrėtis.