Sergejus Kanovičius. Slogus metas

Koks nuostabus ruduo, galvoju eidamas ir  mėgindamas grožėtis rudens miško spalvomis, kurias kartais pro besidraikančius debesis iš sunkaus, regis, nepajudinamo rudeniško šešėlio išplėšia saulė. Kartais ji būna tokia akinanti, lyg pliekstų vidurvasarį, tik aplipę geltonais lapais batai vis primena, kad netrukus lapkritis.  Ir mintys, kiek pragiedrėjusios, apsunksta, ir kaip ta saulė slepiasi už tirštėjančių debesų.